- keliavietė
- keliãvietė sf. (1) 1. kelio vieta, pėdsakas: Par pusnis keliãvietės nežymu J. Par mano rugiais padarė keliãvietę Prng. Keliavietėj žolė neaugs Klt. 2. Dglš negili pervažiuojama vieta upėje: Dabok, kad vežimas upėn neinvirstų – keliãvietė siaura Švnč. Ar nežinai, kur čia keliavietė? Ps. 3. skersai griovį pervažiuojama vieta: Per aną griovį padirbk keliãvietę Brž. Pataisyk gerą keliãvietę – vešim rugius Všk. Seniau čia buvo keliãvietė Slč.
Dictionary of the Lithuanian Language.